Gerbiamieji,
Pastaruoju metu Europos Sąjungoje aktyviai vyksta tiek nauji konkursai dėl telekomunikacijų radijo dažnių leidimų išdavimų, tiek besibaigiančių dažnių leidimų pratęsimai. Todėl tikimės, kad ši informacija apie mokesčius už radijo dažnius ir jų dydžio nustatymą galėtų Jus sudominti.
2012 m. spalio 25 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo generalinis advokatas byloje C-375/11 pateikė teismui savo rekomendacinę išvadą dėl mokesčių už telekomunikacijų radijo dažnius teisėtumo. Ginčas kilo dėl to, kad didieji Belgijos telekomunikacijų operatoriai nesutiko mokėti Belgijos vyriausybės nustatyto mokesčio, kuris renkamas papildomai prie vienkartinio mokesčio už dažnių naudojimo leidimo suteikimą, mokamo patenkant į rinką, ir dviejų metinių mokesčių, iš kurių vienas yra už naudojimąsi dažniais, o kitas – už leidimų administravimą.
Anot generalinio advokato, valstybės narės gali operatoriams, turintiems terminuotą leidimą naudoti judriojo telefono ryšio dažnius, už leidimo pratęsimą taikyti vienkartinį mokestį. Tokio mokesčio dydis turėtų būti nustatomas, be kita ko, atsižvelgiant į anksčiau taikytą vienkartinį koncesijos mokestį už minėto leidimo išdavimą. Pastarasis galėtų būti taikomas papildomai prie metinio mokesčio už dažnius ir mokesčio už leidimo administravimą.
Generalinis advokatas taip pat išaiškino, kad operatoriams, siekiantiems iš naujo įgyti teisę naudoti judriojo telefono ryšio dažnius, taikytinas vienkartinis mokestis turėtų būti nustatomas per dažnių skirstymo aukcioną, kad atspindėtų tikrąją dažnių vertę.
Ši generalinė advokato išvada nėra privaloma Teisingumo Teismui, kuris galutinį tašką šioje byloje turėtų padėti kitais metais, tačiau ji atspindi vyraujančią praktiką Europos Sąjungoje, rodančią, kad geriausias būdas nustatyti teisingą radijo dažnių vertę, yra viešieji aukcionai. Tuo tarpu Lietuvoje Ryšių reguliavimo tarnyba kainą už radijo dažnius paprastai nustato iš anksto rengiamo viešojo konkurso sąlygose, o tai nėra pats skaidriausias ir objektyviausias kainos nustatymo būdas. |