|
Gerbiamieji,
Atsinaujinančių išteklių direktyvos pagrindu ES valstybėse narėse sukurtas reglamentavimas kelia ginčus ne tik nacionaliniu, tačiau ir visos ES lygiu. Pastaruoju metu Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ESTT) priėmė du reikšmingus sprendimus, lemiančius atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros valstybėse narėse perspektyvas.
Parama žaliosios energijos gamybai kaip valstybės pagalba
Byloje Association Vent De Colère ir kiti v Ministre de l’Écologie ir kiti 2013 m. gruodžio 19 d. ESTT pripažino, kad paramos schema, pagal kurią vėjo energiją naudojantiems elektros energijos gamintojams suteikiamas pranašumas kitų elektros energijos gamintojų atžvilgiu, yra laikytina „iš valstybės išteklių suteikta pagalba“. Byloje buvo atmestas Prancūzijos institucijų argumentas, kad parama vėjo jėgainėms negali būti laikoma valstybės pagalba, nes paramą už tokios energijos gamybą moka ne valstybė, tačiau atskiras fondas, surenkantis lėšas iš vartotojų ir išmokantis jas vėjo energijos gamintojams. ESTT nurodė, jog minėta institucija yra viešasis juridinis asmuo, atsakingas už tokių lėšų administravimą, o šios lėšos iš esmės yra kontroliuojamos valstybės. Dėl šios priežasties ESTT pripažino, kad tokia situacija, kai speciali institucija surenka vartotojų įmokas ir jas išmoka vėjo energijos gamintojams, tokiu būdu pastariesiems gaunant didesnę nei rinkos kainą, laikytina valstybės pagalbos teikimu.
ES narės gali riboti paramos schemų taikymą
Kitoje byloje Ålands Vindkraft AB v Energimyndigheten, kurios sprendimas buvo priimtas 2014 m. liepos 1 d., ESTT pripažino, kad Švedijos įstatymo nuostata, pagal kurią žaliosios energijos sertifikatai išduodami tik Švedijoje esančių jėgainių savininkams, neprieštarauja laisvam prekių judėjimui. Bendrovė „Ålands Vindkraft AB“ kompetentingoms Švedijos institucijoms pateikė prašymą išduoti žaliosios energijos sertifikatus šiai bendrovei priklausančioje Suomijoje esančioje jėgainėje pagamintai elektros energijai. Atsinaujinančių išteklių direktyvos nuostatos šiuo atžvilgiu nenumato jokių tikslių imperatyvų, išskyrus tai, kad valstybės narės gali skatinti viena kitos teritorijoje esančių elektros energijos gamybos veiklą dvišalių sutarčių pagrindu (tarp Švedijos ir Suomijos tokia sutartis sudaryta nebuvo).
ESTT nuomone, valstybei narei leidžiama įtvirtinti tokią paramos schemą, pagal kurią žaliosios energijos sertifikatai būtų išduodami tik tiems žaliosios energijos gamybos įrenginiams, kurie yra būtent tos valstybės narės teritorijoje (o esant dvišaliam susitarimui – ir tokio susitarimo šalies, valstybės narės, teritorijoje). ESTT sutiko su „Ålands Vindkraft AB“ teiginiu, kad tokia skatinimo paramos schema „gali riboti elektros energijos importą iš kitų valstybių narių“, kitaip tariant, kad tokia priemonė prieštarauja fundamentaliam ES teisės principui – laisvam prekių judėjimui. Nepaisant to, ESTT nurodė, tokia paramos schema pateisinama ne tik aplinkos, bet ir žmonių bei gyvūnų sveikatos ir gyvybės, taip pat augalų apsaugos tikslu. Todėl valstybės narės iš principo gali riboti paramos schemų taikymą jų teritorijoje esančios žaliosios elektros energijos gamybai.
Priimtų sprendimų svarba
Minėti sprendimai, atsižvelgiant į Lietuvoje galiojantį atsinaujinančių išteklių energetikos reglamentavimą, turi būti įvertinti ne tik potencialių, bet ir esamų atsinaujinančių išteklių energetikos gamintojų ir investuotojų. ESTT pripažinus minėtą paramos schemą valstybės pagalba, gali kilti jos suderinamumo su bendrąja rinka klausimas, sudarantis prielaidas ginčyti tokios gamintojams suteiktos pagalbos teisėtumą. Svarbu ir tai, kad ESTT valstybėms narėms suteikta diskrecija riboti atsinaujinančių išteklių paramos schemą teritoriniu atžvilgiu gali lemti atsinaujinančių išteklių energetikos gamybos perspektyvas ir tokio verslo organizavimo formas jį įgyvendinant keliose valstybėse narėse. |
