Apribotos bankų galimybės tvarkytis su vėluojančiais skolininkais

Simona Augėnaitė
Vyresnioji teisininkė
Tel. +370 52 685 040
siųsti el. laišką

Birželio viduryje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės septynių teisėjų kolegijos civilinėje byloje (Nr.3K-7-272/2011) priimta nutartis pažėrė naujovių, dėl kurių tikriausiai sunerimo būsto kreditų sutartis prižiūrintys bankų teisininkai.

Pagalbos į komercinius bankus kreipiasi daug Lietuvos gyventojų, panorusių įsigyti nuosavą būstą. Potencialūs pirkėjai – jaunos šeimos, jauni darbuotojai – retai turi savų santaupų. Lietuvos banko metų pradžioje atliktos apklausos duomenimis, paskolas būstui įsigyti yra paėmę 11,3 procento mūsų šalies namų ūkių.

Iki šiol bankų interesai būdavo užtikrinami visų pirmiausia perkamo būsto hipoteka arba įkeitimu. Pastaraisiais metais išpopuliarėjo kredito gavėjo, jo giminaičių laidavimai visu kitu turimu bei ateityje atsirasiančiu turtu, įmonių garantijų išdavimai ir panašiai. Toks bankų požiūris, t.y. reikalavimas pateikti kuo daugiau kredito grąžinimo užtikrinimo priemonių, yra visiškai suprantamas ir, manau, ypač pasiteisino 2008 metais kilus pasaulinei ekonomikos krizei.

Uždelstos skolos išieškojimo procedūra iki šiol nebūdavo problematiška: bankas raštu informuodavo kredito gavėją apie kredito sutarties nutraukimą ir nustatydavo konkretų terminą įsiskolinimui padengti.

Žmogui neįvykdžius šių sąlygų bankas kreipdavosi į hipotekos skyriaus teisėją su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. Hipotekos skyriaus teisėjai tokius pareiškimus vertindavo tik formaliu požiūriu, t.y. nustatinėdavo, ar pareiškimą pateikęs bankas tikrai yra hipotekos kreditorius, ar pateikti visi su kredito suteikimu bei kredito sutarties nutraukimu susiję dokumentai ir pan.

Atsivertę bet kurią paskolos būstui įsigyti sutartį, rasime tokią ar labai panašią sąlygą: „jei kredito gavėjas kredito sutartyje bankui bent vienos kredito dalies ir (arba) nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje nustatytų mokėjimų, bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti grąžinti visą negrąžintą kredito dalį, palūkanas, delspinigius bei kitus kredito sutartyje numatytus mokėjimus“.

Tačiau panašu, kad artimiausiu metu bankams teks atsigręžti į kredito sutartis bei persvarstyti kai kurias esmines jų nuostatas. Tuo tarpu hipotekos teisėjams teks į hipoteka užtikrintos skolos procesą pažvelgti kūrybiškiau.

Aukščiausiajam Teismui kredito būstui įsigyti ir hipotekos sutartis kvalifikavus kaip vartojimo sutartis, šioms ne tik keliami griežtesni reikalavimai, tačiau išlošia vartotojas – jis ginamas labiau negu kita sutarties šalis.

Teismas nurodė, kad net ir tuo atveju, kai būsto kredito grąžinimas yra užtikrintas hipoteka, bankui kreipusis į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš laiku nemokančio piliečio, hipotekos teisėjas, nagrinėjantis tokį banko pareiškimą, privalo įvertinti ir kredito bei hipotekos sutarčių sąlygas, kuriomis yra grindžiamas banko pareiškimas.

Viena iš tokių sąlygų būtent ir yra kredito sutarties nuostata, leidžianti bankui vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti viso įsiskolinimo padengimo iš karto tuo atveju, jei kredito gavėjas netinkamai vykdo mokėjimus pagal kredito sutartį.

Įvertindamas aukščiau nurodytą kredito sutarties sąlygą, Aukščiausiasis Teismas ją pripažino negaliojančia ir nesąžininga vartotojų atžvilgiu. Tokia pozicija buvo pasirinkta ginant vartotojų interesus.

Akivaizdu, kad bankams teks atidžiau vykdyti formalumus, susijusius su kredito sutarčių nutraukimu bei priverstiniu skolos išieškojimu iš hipoteka užtikrinto turto.