Kodėl bankrotų daugiau nei restruktūrizavimų?

3.10.2008

Laimonas Skibarka
Vadovaujantis partneris
Tel. +370 52 644 896
siųsti el. laišką

Lėtėjant Lietuvos ekonomikai, daugėja ir įmonių bankrotų – nuo šių metų pradžios vien tik Vilniaus mieste buvo iškelta daugiau nei 90 bankroto bylų, o visoje Lietuvoje šiuo metu bankroto procedūros vykdomos net 1 222 įmonėms (Įmonių bankroto valdymo departamento duomenimis).

Šis skaičius tikrai įspūdingas ir kyla natūralus klausimas – ar bankroto procedūrų inicijavimas yra vienintelis kelias bendrovei, ištiktai rimtų finansinių sunkumų? Iš tikrųjų yra ir alternatyva – įmonės restruktūrizavimas. Restruktūrizavimo procedūros taikomos daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje.

Visai neseniai investicinis bankas Lehman Brothers kreipėsi į JAV bankroto teismą dėl apsaugos nuo kreditorių pagal JAV bankroto kodekso 11 skyrių (angl. Chapter 11). Šis skyrius numato restruktūrizavimo procedūrą (angl. reorganization) pagal savo esmę labai panašią į restruktūrizavimą, numatytą Lietuvos įmonių restruktūrizavimo įstatyme. Neužilgo restruktūrizavimo procedūros turėtų atsirasti ir Estijoje – šiuo metu Estijos parlamente aktyviai svarstomas restruktūrizavimo įstatymo projektas.

Lehman Brothers restruktūrizavimas yra didžiausias JAV istorijoje (jo turtas siekia 639 mlrd. USD), o neseniai pradėtas antras didžiausias restruktūrizavimas siekiant išgelbėti stambų JAV banką Washington Mutual (turtas viršija 327 mlrd. USD). Ar pavyks išgelbėti šiuos bankus parodys ateitis, tačiau istorijoje yra ne vienas sėkmingo restruktūrizavimo pavyzdys. Pavyzdžiui, restruktūrizavimo procedūros padėjo išsigelbėti stambiai JAV naftos kompanijai Texaco – jos restruktūrizavimas buvo pradėtas 1987 m. ir nutrauktas po metų, kai Texaco įsigijo Chevron.

Kitas pavyzdys – Deltar Air Line, kurios restruktūrizavimas pradėtas 2005 m. ir sėkmingai baigtas 2007 m. Sėkmingų restruktūrizavimo pavyzdžių yra ir Lietuvoje – pavyzdžiui, 2002 m. restruktūrizavimas padėjo išgelbėti nuo bankroto vieną didžiausių Lietuvos bendrovių AB „Lifosa“ (man pačiam teko dalyvauti šiame procese).

Įmonės restruktūrizavimą (anksčiau vadintą „sanavimu“) galima apibūdinti kaip procesą, kurio metu bandoma „gelbėti“ laikinų finansinių sunkumų turinčią įmonę. To siekiama įvairiomis priemonėmis – atidedant įsipareigojimų kreditoriams vykdymą ar juos mažinant, pertvarkant įmonės veiklą ir pan. Iškėlus restruktūrizavimo bylą (kaip ir bankroto bylos atveju), įmonei suteikiama apsauga nuo kreditorių – sustabdomi išieškojimai, netesybų ir palūkanų skaičiavimas.

O tai reiškia, kad įmonė gali bent trumpam „atsikvėpti“ nuo nuolatinio kreditorių spaudimo ir pabandyti sukurti bei įgyvendinti „gelbėjimo“ (t.y. restruktūrizavimo) planą.

Restruktūrizavimo procesas atrodo daug patrauklesnis už bankrotą, nes yra skirtas „atgaivinti“ – o ne likviduoti – sunkumus patiriančias bendroves. Iškėlus bankroto bylą, įmonę galima išsaugoti tiktai pilnai atsiskaitant su kreditoriais arba per 3 mėnesius sudarant taikos sutartį su visais kreditoriais, kas paprastai yra praktiškai neįmanoma.

Tuo tarpu restruktūrizavimo proceso tikslas yra sudaryti įmonei galimybę išsaugoti verslą, išdėstant susidariusių skolų grąžinimą pagal restruktūrizavimo planą. Restruktūrizavimo planą tvirtina kreditorių dauguma (paprastai reikia kreditorių, turinčių 75% visų reikalavimų sumos, pritarimo), taigi nėra būtinas kiekvieno kreditoriaus pritarimas kaip sudarant taikos sutartį bankroto procese. Be to, restruktūrizavimo procesas gali trukti iki 4 metų, su galimybe pratęsti dar vienerius metus.

Nepaisant to, kad restruktūrizavimas atrodo žymiai patrauklesnis nei bankrotas, nuo 2001 m. liepos 1 d., kai įsigaliojo restruktūrizavimo įstatymas, iki šiol Lietuvoje yra baigtos tik 5 įmonių restruktūrizavimo procedūros (iš 29 inicijuotų procedūrų), o šiuo metu yra vykdoma tik 10 restruktūrizavimų, tuo tarpu bankrotų skaičius daugiau nei 100 kartų didesnis. Todėl kyla natūralus klausimas: kodėl šimtąkart dažniau pasirenkamas įmonės bankrotas nei jos gelbėjimas restruktūrizuojant?

Viena iš dažniausiai minimų priežasčių – bendrovės vadovų ir akcininkų klaidos, t.y. per ilgas delsimas iki pradedant svarstyti restruktūrizavimo galimybę, kai jau būna per vėlu bandyti „gaivinti“ bendrovę ir belieka bankroto kelias. Tačiau panašu, kad nemaža dalis „kaltės“ tenka ir gana sudėtingoms restruktūrizavimo procedūroms. Pavyzdžiui, pagal galiojantį įmonių restruktūrizavimo įstatymą, tiek restruktūrizavimo proceso pradžia, tiek ir tolimesnė jo eiga priklauso nuo bendrovės kreditorių valios – net ir tada, kai restruktūrizavimą inicijuoja pati sunkumus patirianti bendrovė. Tam tikros daugumos kreditorių sutikimas reikalingas tiek pradėti restruktūrizavimo procedūrą – iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ją tęsti – tvirtinant restruktūrizavimo planą.

Gauti kreditorių pritarimą gali būti sudėtinga dėl įvairių priežasčių. Pirma, kreditorių sutikimo tikimybė nemaža dalimi priklauso nuo bendrovės parengto restruktūrizavimo plano (ar plano metmenų) realumo bei įtaigumo, ką ne visada taip paprasta padaryti. Kreditoriai dažnai nepasitiki siūlomais „gelbėjimo“ planais, nori gauti, kad ir mažiau, tačiau greitai, ir nesutinka, ar net bijo, suteikti įmonei šansą ir palaukti jos žadamo šviesesnio rytojaus. Praktikoje dažna kliūtis yra „valstybiniai“ kreditoriai – tokie kaip mokesčių inspekcija ar valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Gauti valstybės institucijos pritarimą restruktūrizavimui dažniausiai yra labai sudėtinga – jose užtrunka derinimai, reorganizavimo plano metmenų vertinimas ir pan.

Nors paprastai valstybė turi interesą išsaugoti darbo vietas, dažnai valdininkai nenori prisiimti atsakomybės už galimai nesėkmingą restruktūrizavimą ir bankrotas jiems gali atrodyti lengvesnis ir paprastesnis sprendimas. Juolab, kad bankroto atveju valstybės reikalavimams suteikiama pirmenybė prieš kitų kreditorių reikalavimus, o restruktūrizavimo atveju jie tenkinami vienoje eilėje. Be to, didesniuose restruktūrizavimuose iškyla valstybės pagalbos problema – dėl restruktūrizavimo gali prireikti kreiptis net į Europos Komisiją, kas užtrunka mėnesius ar net metus. Todėl prieš inicijuojant restruktūrizavimą rekomenduočiau pilnai sumokėti mokesčius ir atsiskaityti su kitais „valstybiniais“ kreditoriais, kad neliktų minėtų kliūčių.

Dar vienas patarimas verslininkams – pradėkite diskusijas su bankais ir kitais kreditoriais kiek galima anksčiau. Praktikoje efektyviausi yra „neformalūs“ restruktūrizavimai – kai su kreditoriais dėl skolų restruktūrizavimo susitariama be teisminių procedūrų. Tokius susitarimus įmanoma pasiekti tik tada, kai kreditoriai pasitiki įmone ir jos vadovais bei akcininkais, ir nuo pat pradžių diskusijos vyksta dalykiškai. Formalus restruktūrizavimo procesas taip pat gali būti išeitis ir jį taip pat reikia tobulinti – kad būtų operatyvesnis ir efektyvesnis.

Manau, kad vienas iš galimų patobulinimų galėtų būti įstatymo keitimas atsisakant kreditorių sutikimo restruktūrizavimo bylos iškėlimo stadijoje. Dar vienas įstatyminio reguliavimo tobulinimas galėtų būti didesnių galių teismui suteikimas, kaip kad yra JAV ir kai kuriose kitose valstybėse. Pagal JAV bankroto kodeksą teismas, esant tam tikroms sąlygoms, turi teisę patvirtinti restruktūrizavimo planą net ir tada, kai tam nepritaria kreditoriai (taip vadinama „prastūmimo“ (angl. cramdown) taisyklė).

Panaši taisyklė yra numatyta ir Estijoje svarstomame restruktūrizavimo įstatymo projekte. Kiek žinau, šiuo metu ruošiami restruktūrizavimo įstatymo pakeitimai ir tikiuosi, kad valstybė pasistengs (konsultuodamasi ir su verslu) patobulinti restruktūrizavimo procedūras, kurios tampa itin aktualios ekonomikos krizės metu.

Pagrindinis Publikacijos Teisininkų dienoraščiai


Search our legal blogs archive

-