Praėjus karantinui, nemaža dalis kompanijų priėmė sprendimą ir toliau tęsti darbą namuose. Kalbama, kad jų tik daugės. Tokių atvejų turime ir Lietuvoje. Taigi, jau kurį laiką socialinėje medijoje keliamas klausimas, kokias dirbančio iš namų darbuotojo išlaidas turėtų padengti darbdavys, pamažu tampa aktualus ir mums. Situaciją komentuoja darbo teisės ekspertė, advokatė Agnietė Venckienė.

Kada būtų galima pagrįstai prašyti darbdavio kompensuoti dalį būsto nuomos kainos ar padengti kai kuriuos mokesčius, pvz., elektros, šildymo? Pernai Šveicarijos Teismas priėmė sprendimą, kad įmonės turi padengti dalį nuomos išlaidų iš namų dirbantiems darbuotojams. Ar Lietuvoje yra įstatymas, kuris nustatytų, kokias darbuotojo išlaidas, susijusias su darbu, turėtų kompensuoti darbdavys?

Minėtas Šveicarijos Teismo sprendimas, kaip rašoma straipsnyje, nebūtinai būtų taikomas, kai kalbama apie darbą ne biure dėl pandemijos, saugumo sumetimais. Juk nei darbdaviai, nei darbuotojai negalėjo numatyti, jog tokį ilgą laiką gali tekti dirbti nuotoliniu būdu. Ir šiuo metu daugeliu atvejų nuotolinis darbas organizuojamas ne tam, kad darbdavys sutaupytų darbuotojų sąskaita. Taigi, ir kompensacijų klausimas turėtų būti vertinamas lanksčiau, visų pirma prioritetą teikiant galimybei užtikrinti saugias darbo sąlygas darbuotojams (ar tai būtų darbas iš biuro, ar iš namų).

Nors kol kas tai nėra sureguliuota įstatymais, mano nuomone, reikėtų kiek lanksčiau žiūrėti į nuotolinio darbo išlaidas ir jų kompensaciją „Covid-19“ pandemijos metu. Visgi, situacija būtų kitokia, jei nuotoliniu būdu dirbti būtų planuojama iš anksto. Tada darbdavys ir darbuotojas gali iš anksto susitarti dėl abiem pusėms priimtinų dėl nuotolinio darbo padidėjusių išlaidų kompensavimo sąlygų.

Lietuvos Darbo kodeksas įtvirtina bendro pobūdžio reikalavimą, kad jeigu dirbdamas nuotoliniu būdu darbuotojas patiria papildomų išlaidų, susijusių su jo darbu, darbo priemonių įsigijimu, įsirengimu ir naudojimu, darbdavys privalo tokias išlaidas kompensuoti. Tačiau toks kompensavimo mechanizmas neveikia automatiškai – Darbo kodeksas numato, kad dėl išlaidų dydžio ir kompensavimo tvarkos turi būti susitariama. Be to, skirtingai nei Šveicarijos Teismo sprendime, Lietuvoje darbdavio pareiga kompensuoti darbuotojo išlaidas nėra siejama su darbdavio sutaupytomis lėšomis, o su faktiškai dėl nuotolinio darbo padidėjusiomis darbuotojo išlaidomis.

Taigi, darbuotojas galėtų prašyti darbdavio kompensuoti dėl nuotolinio darbo patirtas išlaidas, kai:

  • Darbuotojas gali pagrįsti, kad dėl nuotolinio darbo jo išlaidos objektyviai padidėjo (pvz., mažai tikėtina, kad darbuotojui karantino metu dirbant iš namų dėl to padidėtų jo būsto nuoma ar paskolos įmoka, šildymas, interneto kaina taip pat dažnai yra fiksuota ir dėl darbo iš namų nedidėja; labiau tikėtina, kad gali padidėti, tarkime, elektros išlaidos);
  • Darbuotojas ir darbdavys dėl išlaidų kompensavimo dydžio ir tvarkos susitaria (t. y. darbuotojas neturėtų savo nuožiūra, iš anksto nesuderinęs su darbdaviu įsigyti jo manymu darbui reikalingų priemonių ir po to reikalauti darbdavio tokias išlaidas kompensuoti).

Visą straipsnį skaitykite Delfi Plius.