Dėl prastovų, kurias lėmė Europoje siaučianti pandemija, užsienyje veikiančioms Baltijos šalių statybos bendrovėms kilo su mokesčiais susijusi rizika, nes jų komercinės veiklos pajamos gali būti apmokestinamos ne jų įsisteigimo, o užsienio šalyje.

Kodėl svarbu, kad veikla statybvietėje trunka trumpiau arba ilgiau nei 6 mėnesius?

Daugelis Baltijos šalių rangovų vykdo tarpvalstybinę veiklą Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kitose aplinkinėse šalyse, tiekdami ir montuodami namus ar teikdami paslaugas tiesiogiai vietos galutiniams užsakovams. Įprasta, jog kai kurios statybos bendrovės siekia, kad kiekvienoje konkrečioje statybvietėje darbai būtų vykdomi trumpiau nei 6 ar 12 mėnesių. Ši tendencija susiformavo todėl, kad statybvietėje vykdomų darbų trukmė lemia tai, kaip bus apmokestinamas rangovo pelnas:

  • Jei statybos veikla vykdoma trumpiau nei nurodytą laiką (pavyzdžiui, Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje – 6 mėnesius), pelno mokestį nuo apmokestinamųjų pajamų rangovas moka pagal Baltijos šalyse galiojančias apmokestinimo taisykles. Kadangi Estijoje ir Latvijoje privačios ribotos atsakomybės bendrovės pelnas apmokestinamas tik paskirstymo metu, šis variantas, be abejo, yra gerokai patrauklesnis. Lietuvoje galiojanti apmokestinimo tvarka daugeliu aspektų taip pat gali būti palankesnė. Todėl daugelis rangovų taiko veiklos modelį, pagal kurį šis terminas nėra viršijamas.
  • Jei statybos trukmė viršija minėtąjį terminą, privačiai ribotos atsakomybės bendrovei atsiranda prievolė pelno mokestį mokėti atitinkamoje užsienio valstybėje ir joje registruoti savo nuolatinę buveinę mokesčių tikslais. Paprastai Estijoje, Latvijoje ar Lietuvoje netaikomas dvigubas pelno apmokestinimas, tačiau, suprantama, kad Estijoje ir Latvijoje galiojanti tvarka taip pat nesuteikia galimybės atidėti mokestinės prievolės vykdymą.

„Atsiprašome, darbuotojai serga COVID, todėl vėlavimas nepriklauso nuo mūsų valios“. Ar to pakanka?

 Be abejo, dėl ligos, judėjimo apribojimų bei tiekimo grandinių veiklos sulėtėjimo vėluojama atlikti darbus statybvietėse. Todėl daugeliui kilo klausimas, kas bus, jei tokiomis aplinkybėmis statybvietėse teks dirbti ilgiau ir bus viršyta 6 mėnesių riba? Dažniausiai tai kelia problemų tiems, kurie užsiima mažesnės trukmės statybos projektais, arba tiems, kurie ketina balansuoti ties 6 mėnesių riba.

Galima rasti daugybę straipsnių apie tai, kad sutartiniuose santykiuose virusas vertinamas kaip nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybė, kuria gali būti pateisinami sutarčių pažeidimai. Šia prasme statybos medžiagų tiekimo ar darbų perdavimo vėlavimas neleidžia naudotis teisinės apsaugos priemonėmis. Be to, nenugalimos jėgos atveju negalima reikalauti sutartinių netesybų – bent jau pagal standartines sąlygas, nustatytas Baltijos šalyse galiojančiuose teisės aktuose.

Tačiau, kalbant apie mokestinius įsipareigojimus, rangovų padėtis gali būti ne tokia gera. EBPO – tarptautinė organizacija, teikianti rekomendacijas dėl mokestinių teisių paskirstymo tarp valstybių, neseniai paskelbė COVID-19 sukeltos krizės poveikio mokestinių susitarimų taikymui analizę. Statybos bendrovėms kylanti rizika yra akivaizdi. Analizėje pabrėžiama, kad statybvietės darbų trukmė turėtų būti vertinama neatsižvelgiant į tai, ar darbus vėluojama atlikti dėl krizės. Dėl krizės atsiradusi prastova yra vadinamasis laikinas trikdis, dėl kurio statybvietės darbų trukmės skaičiavimas neturėtų būti stabdomas.

Nors tai yra EBPO analizė, kuri Baltijos ir Šiaurės šalyse gali būti vertinama skirtingai, joje aiškiai pabrėžiama statybos bendrovėms kylanti rizika bei nurodoma, kad „Korona“ nėra burtažodis, suteikiantis galimybę išvengti nuolatinės buveinės egzistavimo.

Kokia yra 6 mėnesių ribos peržengimo kaina?

Rizikos reikšmingumą galima parodyti pateikiant tokį pavyzdį. Estijos privati ribotos atsakomybės bendrovė (OÜ) statybos ir apdailos darbus planuoja baigti per 5 mėnesius, tačiau dėl tiekimo sutrikimų ir darbuotojų ligos ar judėjimo apribojimų statybos darbai užtrunka 7 mėnesius. Tokioje statybvietėje vykdoma veikla sukuria šios bendrovės nuolatinę buveinę toje šalyje (darant prielaidą, kad susitarime dėl apmokestinimo yra nustatytas 6 mėnesių terminas, kaip Suomijoje, Švedijoje ir Norvegijoje), o tai reiškia, kad apmokestinimo požiūriu ši bendrovė prilyginama atitinkamos užsienio šalies bendrovėms.

Jei iš šio projekto Estijos bendrovė uždirbtų 70 000 eurų pelno, įgyvendinus projektą per 5 mėnesius, pelno mokestis jai nebūtų taikomas iki pelno paskirstymo. Neapmokestintą pelną bendrovė galėtų reinvestuoti, o likusį pelną apmokestintų 20 % pelno mokesčiu pelno paskirstymo metu . Tačiau, jei projektas užtrunka 7 mėnesius ir užsienio valstybėje taikomas 24 % metinis pelno mokestis, tokiu atveju Estijos bendrovė turėtų mokėti 24 proc. pelno mokestį nuo 70 000 eurų pelno. Taigi, šis mokestis būtų mokamas anksčiau ir didesniu tarifu.

Ką daryti?

Tarpvalstybiniu mastu veikiančios bendrovės turėtų sekti informaciją apie jų šalyje taikomą politiką šiuo klausimu. Jei nustatyta, kad dėl viruso atsiradusi prastova nėra pripažįstama pateisinama priežastimi, tuomet reikėtų rimtai apsvarstyti ir paskaičiuoti, ar pigiau užbaigti projektą pasitelkus didesnę darbo jėgą, ar taikyti alternatyvius sprendimus, kurie yra galimi konkrečiu atveju.