Mokesčių teisės aktų naujienos

Priimti Įsakymo dėl finansų rinkos dalyvio duomenų teikimo apie atidarytas ir uždarytas visų rūšių sąskaitas, seifo kamerų nuomą, asmenų atstovus ir naudos gavėjus taisyklių pakeitimai.

Kadangi Mokesčių administravimo įstatymo 55 str. numatyta finansų rinkos dalyvių teikiamų duomenų apimtis buvo platesnė nei taikoma pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymą mažos rizikos sąskaitoms, pakeitimais reikalavimai suvienodinti, siekiant vienodų duomenų teikimo sąlygų finansų rinkos dalyviams. Esminiai pakeitimai:

  • Teikiant naudos gavėjų informaciją, nebereikalaujama nurodyti identifikacinį numerį suteikusios ar dokumentą išdavusios šalies kodo ir dokumento tipo, jeigu šie duomenys nėra renkami.
  • Teikiant sąskaitos savininko, atstovo, naudos gavėjo duomenis apie sąskaitas, kurioms taikoma supaprastinta tapatybės nustatymo procedūra, kuri suprantama taip, kaip ji apibrėžta Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme, nebereikalaujama nurodyti identifikacinį numerį suteikusios ar dokumentą išdavusios šalies kodo ir dokumento tipo bei pilietybės arba fizinio asmens (sąskaitos savininko) nuolatinės gyvenamosios vietos adreso, jei šie duomenys nerenkami.
  • Nustatyta, kad patikslintos ar papildytos duomenų rinkmenos turi būti pateikiamos per 3 darbo dienas nuo klaidų nustatymo dienos.

Pakeitimai įsigalioja nuo 2026 m. liepos 1 d.

VMI skelbiamų mokesčių įstatymų komentarų bei leidinių naujienos

a) Parengti Pelno mokesčio įstatymo 18 str. 12 d. komentaro pakeitimai, kuriais paaiškinama kaip apskaitoje turi būti tikslinamas ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvas.

Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2026 m. sausio 1 d. panaikintas reikalavimas gauti VMI sutikimą siekiant tikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus dėl kitų įstatyme tiesiogiai nenurodytų objektyvių aplinkybių, priimti Pelno mokesčio įstatymo komentaro pakeitimai, kuriais paaiškinama, kaip toks tikslinimas turėtų atsispindėti įmonių apskaitoje.

Komentare paaiškinama, kad sprendimas patikslinti ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus įregistruojamas įmonės vidaus nustatyta tvarka. Įmonė turi turėti ir saugoti šią informaciją:

  • konkrečią ilgalaikio turto grupę, kuriai tikslinamas nusidėvėjimo ar amortizacijos normatyvas;
  • nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvą, nustatytą ilgalaikio turto grupei, kurios nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvas tikslinamas ir patikslintą nusidėvėjimo ar amortizacijos normatyvą (metais) atitinkamai ilgalaikio turto grupei;
  • mokestinį laikotarpį, nuo kurio numatoma skaičiuoti ilgalaikio turto nusidėvėjimą arba amortizaciją pagal patikslintą nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvą;
  • konkrečias nusidėvėjimo ar amortizacijos normatyvų pakeitimo priežastis, pagrįstas objektyviais kriterijais, pavyzdžiui, dėl pasikeitusių turto naudojimo sąlygų, technologinės pažangos, turto efektyvumo pokyčių, vieneto ekonominės politikos, kai turto naudojimas bus nutrauktas anksčiau, nesulaukus jo fizinio susidėvėjimo, ir pan.

b) Parengtas Pelno mokesčio įstatymo 18 str. 13 d. komentaras dėl momentinio ilgalaikio turto nusidėvėjimo lengvatos taikymo.

Komentare paaiškinama, kad galimybė visą tam tikro ilgalaikio turto įsigijimo kainą atskaityti iš pajamų taikoma tik tam turtui, kuris įsigytas nuo 2026 m. sausio 1 d., nepriklausomai nuo to, kada turtas faktiškai pradedamas naudoti. Tai reiškia, kad net jei turtas įsigytas 2025 m. pabaigoje, bet pradėtas eksploatuoti jau 2026 m., ši lengvata netaikoma. Taip pat komentare paaiškinama, kad jei mokestinis laikotarpis nesutampa su kalendoriniais metais ir, pavyzdžiui, trunka nuo liepos 1 d. iki kitų metų birželio 30 d., įmonė gali visą ilgalaikio turto įsigijimo kainą atskaityti iš pajamų pagal šios dalies nuostatas tik nuo 2026 m. liepos 1 d. įsigytam turtui, t. y. nuo 2026 metų mokestinio laikotarpio pradžios.

Taip pat aiškiai apibrėžiama, kad „naudojimo pradžia“ laikoma perdavimo naudoti data, kuri turi būti patvirtinta pagal įmonės vidaus nusistatytą tvarką, pavyzdžiui, įmonės vadovo (ar jo įgalioto asmens) patvirtintu perdavimo naudoti aktu ar pan. Jeigu ilgalaikis turtas yra testuojamas, tai tokiu atveju naudojimo pradžia yra laikoma eksploatavimo pradžios momentas, arba ta diena, kai įsigytu turtu pradedamos uždirbti pajamos, nors turtas dar yra testuojamas.

Papildomai nurodyta, kad lengvata netaikoma atgalinio lizingo sandoriams, kurie pelno mokesčio tikslais laikomi finansavimo už užstatą sandoriais.

Komentare taip pat paaiškinama trejų metų naudojimo taisyklės praktinė reikšmė: turtas, kurio įsigijimo vertė buvo pripažinta leidžiamais atskaitymais, turi būti naudojamas ne trumpiau kaip trejus metus. Jei turtas, kurio įsigijimo kaina buvo atskaityta vienkartiniu būdu, faktiškai naudojamas trumpiau nei trejus metus, privaloma perskaičiuoti apmokestinamąjį pelną pagal Pelno mokesčio įstatymo 1 priedo nusidėvėjimo normatyvus ir pateikti patikslintą deklaraciją. Taip pat nurodoma, kad reorganizavimo ar perleidimo atvejais, kai perėmęs vienetas nenaudoja turto iki sueinant trejiems metams nuo naudojimo pradžios, pareiga perskaičiuoti pelną tenka turtą perleidusiai įmonei, o turto įsigijimo kaina abiem įmonėms pripažįstama dalimis per nusidėvėjimo laikotarpį.

c) Atnaujintas Pelno mokesčio įstatymo 12 str. 9 p. ir 32 str. 1 d. komentaras, kuriuo detaliau paaiškinamas iš neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų gauto pelno ir dividendų apmokestinimas jų dalyvių lygmeniu.

Komentare paaiškinta, kad dalyviams išmokamas pelnas gali būti priskiriamas neapmokestinamosioms pajamoms tik ta apimtimi, kuria atitinkamos pajamas generuojančios sumos neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens lygmeniu buvo laikomos apmokestinamosiomis pajamomis. Tuo atveju, kai dalis tokio asmens pajamų yra priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms, proporcingai tai daliai tenkantis paskirstytas pelnas nebegali būti laikomas neapmokestinamu dalyvių lygmeniu ir turi būti įtraukiamas į pelno mokesčio bazę pagal bendrąsias Pelno mokesčio įstatymo taisykles.

Papildomai akcentuota dividendų traktavimo specifika – neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens gauti ir jo dalyviams perskirstyti dividendai laikomi dividendais ir dalyvio (juridinio asmens) lygmeniu, o jų mokestinis vertinimas atliekamas taikant Pelno mokesčio įstatymo VII skyriaus nuostatas. Taip pat patikslintos specialiosios taisyklės, taikomos situacijoms, kai dividendai ar kitas paskirstytasis pelnas išmokamas pensijų fondams ar patikėjimo struktūroms – aiškiau atribojant atvejus, kada tokie gavėjai laikomi apmokestinamaisiais vienetais ir kada pelno mokesčio prievolės Lietuvoje neatsiranda.

d) Papildytas Pelno mokesčio įstatymo 41 str. komentaras, kuriame paaiškinta, kad bendrovės, pagal Rumunijos įstatymus žinomos kaip: „societăţi pe acţiuni“, „societăţi în comandită pe acţiuni“, „societăţi cu răspundere limitată“, laikomos vienetais, kurie atitinka PMĮ 41 str. 1 d. reikalavimus, todėl jos gali dalyvauti reorganizavimo ar turto perleidimo sandoriuose, kuriems taikomas PMĮ IX skyrius, reglamentuojantis tokių atvejų apmokestinimą ir turto vertės padidėjimo pajamų bei nuostolių pripažinimą.

e) VMI išleido informacinį pranešimą, kuriuo primena, kad kitos valstybės mokesčių administratoriaus atliktos kontroliuojamųjų sandorių kainų korekcijos savaime nesudaro pagrindo Lietuvoje mažinti apmokestinamojo pelno ar tikslinti apskaitos dokumentų bei mokesčių deklaracijų, kol VMI nėra įvertinusi, ar mokesčių mokėtojo sudarytų kontroliuojamųjų sandorių kainos atitinka ištiestosios rankos principą.

f) VMI išaiškino dėl gyventojo parduotų akcijų, dalių ar pajamų išlaikymo termino taikymo juridinio asmens pertvarkymo atveju.

VMI paaiškino, kad kai juridinis asmuo pertvarkomas iš vienos juridinės formos į kitą, laikoma, kad akcijų, dalių ar pajų įsigijimo data yra data, kai gyventojas nuosavybėn įgijo pertvarkomo juridinio asmens akcijas, dalis ar pajus.

Todėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 str. 6 d. 3 p., numatančio, kad fiksuotu 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifu apmokestinamos gyventojo ne per investicinę sąskaitą įsigytų akcijų (dalių, pajų) pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, jeigu šios akcijos (dalys, pajai) įsigytos (įsigyti) anksčiau negu prieš 5 metus iki jų pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn dienos, taikymo kontekste pažymėtina, kad pertvarkius juridinį asmenį iš vienos juridinės formos į kitą, penkerių metų laikotarpis nėra skaičiuojamas iš naujo.

g) Papildytas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 str. 4 d. komentaras dėl lengvatinio 5% PVM tarifo taikymo vaistams, medicinos pagalbos priemonėms ir specialiosios medicininės paskirties maisto produktams.

Komentaras papildytas išplėstu sveiktos priežiūros įstaigų perkamų medicinos pagalbos priemonių, kurioms gali būti taikomas lengvatinis 5 proc. PVM tarifas, sąrašu – į jį įtraukti ir chirurginiai instrumentai bei priedai, naudojami kartu su robotinėmis chirurginėmis sistemomis. Kartu įtvirtinta, kad tokių instrumentų ir priedų panaudojimo skaičius negali viršyti gamintojo nustatyto maksimalaus naudojimo limito.

h) VMI išaiškino, kaip taikomos PVM taisyklės vykdant prekybą „dropshipping“ modeliu, kai el. parduotuvę valdantis asmuo tik tarpininkauja tarp pirkėjo ir trečiojoje šalyje (pvz., Kinijoje) įsikūrusio tiekėjo, o prekės siunčiamos tiesiai galutiniam vartotojui ES.

VMI paaiškina, kad jei per elektroninę sąsają (prekyvietę, platformą ar portalą ir pan.) sudaromos esminės prekių tiekimo sąlygos (užmegzti ryšį su tiekėju, siūlančiu parduoti prekes per elektroninę sąsają, ir per tą elektroninę sąsają tiekiamos prekės – kaina, mokėjimas, pristatymas ir pan.) nuotolinei prekybai iš trečiųjų valstybių ar trečiųjų valstybių importuojamomis prekėmis, kurios importuojamos siuntose, kurių pačių prekių vertė neviršija 150 eurų, toks el. parduotuvės valdytojas PVM tikslais laikomas tiekėju (t. y. „tiekėju laikomu asmeniu“) – net ir tuo atveju, kai pats prekių netransportuoja ir neimportuoja.

Tokiu atveju laikoma, kad vyksta du tiekimai: (i) tiekėjo tiekimas elektroninei sąsajai (be transportavimo) ir (ii) elektroninės sąsajos tiekimas galutiniam pirkėjui (su transportavimu). Elektroninė sąsaja perima visas su PVM susijusias prievoles galutinio pirkėjo atžvilgiu – būtent ji atsako už PVM apskaičiavimą ir sumokėjimą.

Kai prekės iš trečiųjų šalių siunčiamos siuntose iki 150 Eur, gali būti taikoma IOSS schema: PVM surenkamas pardavimo metu, o importo metu papildomai nemokamas. Jei IOSS schema netaikoma (neužsiregistruota arba siunta viršija 150 Eur), importo PVM paprastai turi sumokėti pirkėjas, dalyvaujant muitinės tarpininkui.

Elektroninė sąsaja nėra laikoma tiekėju, jei jos veikla apsiriboja tik mokėjimų administravimu, reklama ar klientų nukreipimu į kitas platformas, realiai nedalyvaujant prekių tiekime.

Detaliau su šiuo išaiškinimu galite susipažinti čia.

Teismų praktikos naujienos

a) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktikos naujienos

Šiame naujienlaiškyje norėtumėme atkreipti dėmesį į LVAT 2026 m. pirmojo ketvirčio suformuotą praktiką mokestiniuose ginčuose, kuriuose buvo priimti galutiniai teismo sprendimai ir pateikiamas esminis mokesčių teisės aktų nuostatų aiškinimas.

  1. LVAT dar kartą patvirtino, kad vieno iš sutuoktinių pajamos negali būti automatiškai priskiriamos abiejų sutuoktinių pajamoms. Tokia išvada grindžiama aplinkybe, kad gyventojų pajamų mokestis taikomas tam asmeniui, kuris faktiškai gauna pajamas, o vien civilinis bendros jungtinės nuosavybės režimas savaime nesukuria abiem sutuoktiniams pajamų gavimo fakto. Todėl tuo atveju, kai VMI nenustato jog sutuoktinis dalyvavo sandoriuose, gavo lėšas ar kad pajamos buvo naudojamos abiejų sutuoktinių reikmėms, turi būti laikoma, kad pajamas gavo tik vienas iš sutuoktinių.
  2. LVAT atmetė VMI apeliacinį skundą nurodydamas, kad administracinis sprendimas neatitinka keliamų teisinių reikalavimų – teisinis ir faktinis pagrindimas buvo nepakankamas, o iš sprendimo turinio nėra aišku, kodėl yra priimtas šis teisės aktas. Konkrečiai šioje byloje buvo apskųstas VMI sprendimas, kuriuo buvo numatyta, kad skola bus išieškoma iš viso asmens turto, nors teismo įsakymu buvo patvirtinta, kad išieškojimas galimas tik iš turto apyrašu patvirtintos sumos.
  3. LVAT patvirtino, kad savarankiškas bitkoinų pirkimas ir pardavimas, kai per metus atliekamas reikšmingas skaičius pirkimo-pardavimo sandorių gali būti kvalifikuojamas kaip individualios veiklos vykdymas. LVAT paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kad kriptovaliutos nėra laikomos finansinėmis priemonėmis, jų pirkimas ir pardavimas, kai gyventojas veiklą vykdo savarankiškai, tęstinai, siekiant gauti naudos, o pirkimai ir pardavimai nėra laikomi atsitiktiniais, t. y. retai įvykstančiais, vykdoma veikla gali būti pripažįstama individualia. Byloje taip pat išaiškinta, kad visos patirtos išlaidos, t. y. kriptovaliutų įsigijimo ir pardavimo kainos turi būti pagrįstos dokumentais, turinčiais privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, o šių dokumentų neturint, apmokestinamos visos gyventojo gautos pajamos iš vykdomos veiklos.
  4. LVAT nusprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą ir vertino pareiškėjų sandorius kaip skirtus mokestinei naudai gauti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjo sudaryta 2013 m. preliminariųjų akcijų pardavimo ir obligacijų pasirašymo sandorių schema buvo pasirinkta tam, kad 2017–2020 m. gautos pajamos formaliai būtų traktuojamos kaip neapmokestinamos obligacijų palūkanos, nes obligacijos buvo įsigytos dar iki 2014‑01‑01, kai galiojo lengvata; teismo vertinimu, jei obligacijos būtų įsigytos po šios datos arba jei už akcijas 2017 m. būtų atsiskaityta tiesiogiai be tarpinių 2013 m. sandorių, visos pajamos būtų buvusios apmokestinamos GPM, todėl sandorių struktūra parinkta vien tam, kad būtų išvengta mokesčio. LVAT konstatavo, kad Pareiškėjai neįrodė realaus ekonominio pagrindo sudarytiems sandoriams: obligacijos buvo platinamos uždaru būdu tik akcininkams, jų tikslas ir apmokėjimo būdai neatsispindėjo įmonės dokumentuose, sandoriams reikalingi bankų sutikimai nebuvo gauti laiku, o preliminarios akcijų sutartys buvo sudaromos žinant, kad dėl įkeitimo jos negalės būti įvykdytos. Šių aplinkybių visuma patvirtino, kad preliminarios akcijų sutartys ir obligacijų sandoriai buvo sudaromi žinant, kad realiai jų įvykdyti nebus galima, todėl neturėjo ekonominio pagrindo ir neatitiko tikros verslo logikos. LVAT taip pat konstatavo, kad pajamos buvo pagrįstai pripažintos abiem sutuoktiniams, nes nustatyta, kad jos buvo naudojamos bendroms šeimos reikmėms (maistui, paslaugoms, komunaliniams mokesčiams), o už gautas lėšas įsigytas turtas buvo registruotas abiejų vardu. Be to, nustatyta, kad pareiškėja pati dalyvavo kai kuriuose sandoriuose (pasirašė sutartis), todėl nebuvo pagrindo paneigti Civilinio kodekso 3.117 straipsnio prezumpcijos, kad pajamos laikomos bendra sutuoktinių nuosavybe.

b) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) praktikos naujienos

ESTT per 2026 m. pirmąjį ketvirtį išnagrinėjo 11 bylų, kuriose priimti sprendimai susiję su 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva) bei 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (Muitinės kodeksas), nuostatų taikymu. Šiame naujienlaiškyje pateikiama informaciją apie aktualiausius ESTT sprendimus, turinčius įtakos mokesčių apskaičiavimo praktikai Lietuvoje.

  1. ESTT priėmė sprendimą, kad valstybės narės negali atsisakyti taikyti išlaidų pasidalijimo grupių PVM lengvatos remdamosi tuo, kad paslaugos nėra „išimtinai“ skirtos PVM neapmokestinamai veiklai ar kad vien dėl jų bendro pobūdžio galėtų kilti konkurencijos iškraipymas. Teismas akcentavo, kad „tiesiogiai būtinos“ paslaugos nebūtinai turi būti „išimtinės“, todėl tokios paslaugos kaip patalpų valymas sveikatos ar švietimo įstaigose gali būti laikomos tinkamomis lengvatai, net jei užsiimančios įstaigos jas gauna per subrangovus ar jos taip pat aktualios ir kitose srityse. Šis sprendimas svarbus, nes aiškiai apriboja valstybių narių galimybes siaurinti PVM lengvatų taikymą nepriklausomų grupių teikiamoms bendroms paslaugoms, taip užtikrinant didesnį teisinį tikrumą ir efektyvesnį PVM neutralumą sveikatos, švietimo ir socialinių paslaugų sektoriuose.
  2. ESTT nusprendė, kad muitinės institucijos negali naudotis minimalia priimtina kaina kaip pagrindinio metodo nustatyti prekių muitinę vertę, tačiau gali jais remtis išimties tvarka, jei visi kiti metodai buvo išnaudoti, kai trūksta informacijos ar neįmanomas fizinis patikrinimas. Ši išvada grindžiama tuo, kad minimali priimtina kaina neatspindi konkrečių importo sandorio aplinkybių, todėl gali lemti netikslią muitinę vertę ir pažeisti importuotojų teises. Šis sprendimas svarbus nustatant muitinės galimybes remtis statistiniais duomenimis.
  3. Teismas nusprendė, kad valstybės narės gali taikyti sumažintą PVM tarifą tik pačiai apgyvendinimo paslaugai, o papildomos, tiesiogiai apgyvendinimui nenaudojamos paslaugos (pvz., pusryčiai, parkavimas, wi‑fi) gali būti pagrįstai apmokestinamos standartiniu tarifu, net ir tuo atveju, kai papildomos paslaugos yra įskaičiuotos į bendrą kainą. Tokia išvada grindžiama aplinkybe, kad PVM direktyva leidžia valstybėms riboti sumažinto tarifo taikymą tik konkretiems ir specifiniams apgyvendinimo elementams, o fiskalinio neutralumo principas nepažeidžiamas, kai papildomos paslaugos gali būti teikiamos atskirai ir nėra būtinos apgyvendinimui. Šis sprendimas svarbus, nes patvirtina valstybių narių diskreciją aiškiai atriboti, kurioms viešbučių paslaugoms gali būti taikomas sumažintas PVM tarifas.
  4. Teismas išaiškino, kad pirkėjams suteikiami taškai, kurie gali būti iškeičiami į prekes, nelaikytini kuponais. Toks sprendimas priimtas remiantis tuo, kad jie nesukuria įpareigojimo pardavėjui priimti juos kaip atlygį už prekes ar paslaugas – byloje nagrinėtu atveju jie tik suteikė teisę apsipirkimo metu kaip priedą gauti papildomų nedidelės vertės prekių. Taigi taškų nuolaidos neatitinka kupono sąlygų, todėl nepatenka į PVM direktyvos 30a str. taikymo sritį.
  5. ESTT nagrinėjo, ar internetinio žaidimo „auksas“ gali būti laikomas virtualia valiuta ar kuponu PVM tikslais ir kaip dėl to turi būti apmokestinami jo pardavimo sandoriai. ESTT nusprendė, kad žaidimo „auksas“ nėra virtuali valiuta, nes gali būti naudojamas tik žaidimo aplinkoje, todėl jam netaikomas PVM neapmokestinimas. ESTT taip pat konstatavo, jog „auksas“ nėra kuponas ar daugiafunkcis kuponas, kadangi pats savaime yra elektroninė paslauga, o ne teisė į būsimą paslaugą. Todėl tokie sandoriai laikomi įprastu elektroninių paslaugų teikimu, ir PVM turi būti skaičiuojamas nuo visos įmonei pirkėjo sumokėtos kainos už virtualų „auksą“.
  6. ESTT konstatavo, kad teisė į PVM atskaitą negali būti ribojama vien dėl formalių reikalavimų nesilaikymo, jeigu esminės sąlygos yra įvykdytos, nėra sukčiavimo ir laikomasi senaties termino. Tai reiškia, kad apmokestinamasis asmuo gali pasinaudoti teise į atskaitą tuo laikotarpiu, kai faktiškai gavo ir apskaitė sąskaitas faktūras, net jei jos susijusios su ankstesniais laikotarpiais. Taigi šis ESTT sprendimas yra svarbus nustatant, kada galima pasinaudoti PVM atskaita pavėluotai gavus sąskaitas faktūras.