Valstybės, jos įstaigų ir privačių bendrovių bei asmenų valdomos informacinės sistemos priešiškos šalies taikiniu gali tapti net nepradėjus konvencinių agresijos veiksmų. Kibernetinės atakos jau dabar yra gana dažnas reiškinys, tačiau daugelis jų kol kas apsiriboja valstybės institucijų, bankų, žiniasklaidos priemonių veiklos trikdymu.

Plataus masto kibernetinis karas, kuris galėtų būti ir fizinės agresijos palydovas, keltų grėsmę ištisoms itin svarbioms duomenų bazėms ar kėsintųsi į asmens „skaitmeninę gyvybę“.

Kokių rizikų kyla? Ar Lietuva pasirengusi jas atremti?

Karo metu valstybė, esant poreikiui, gali perimti privatų asmens turtą, tačiau tai turi būti daroma įstatymu nustatyta tvarka ir atlyginant patirtus nuostolius. Kyla klausimų, kaip ir kur tokie turto perėmimo atvejai karo metu turėtų būti registruojami, kad informacija būtų apsaugota nuo sunaikinimo?

Advokatų kontoros „Sync“ advokatas Tomas Lileikis teigė, kad nėra bendros sistemos, kurioje būtų registruojamas toks nuosavybės paėmimas: „Praktikoje apskaita vykdoma decentralizuotai – pagal Vyriausybės patvirtintas dokumentų formas, kurias pildo savivaldybės ir karinių vienetų atstovai. Vyriausybės nutarime Nr. 1295 patikslinta laikinojo turto paėmimo ir rekvizicijos tvarka. Iš jos turinio matyti, kad tiek poreikio formos, tiek priėmimo ir perdavimo aktai, tiek apskaita yra orientuoti į konvencinį – popierinį – sudarymą ir pasirašymą ranka.“

Anot teisininko, šie duomenys saugomi popieriniuose aktuose ir, jei savivaldybės ar institucijos priimtų tokį sprendimą, gali būti saugomi vidinėse informacinėse sistemose, pavyzdžiui, savivaldybės turto apskaitos sistemoje. Jis pabrėžė, kad minėtas Vyriausybės nutarimas nenumato, jog privaloma įkelti į Nekilnojamojo turto registrą ar kitą valstybės informacinę sistemą, taip pat nėra numatyta integracija su Registrų centru.

Nors T. Lileikis pripažino, kad paskelbus karo padėtį tokio pobūdžio sistema galėtų padidinti skaidrumą ir sukurti didesnę kontrolę, visgi jis įžvelgia ir papildomų iššūkių dėl duomenų apsaugos ir praktinio įgyvendinimo.

„Skaitmeninės mirties“ atvejai

Šiuo metu mūsų teisinė sistema neturi specialios informacinių technologijų (IT) sistemos, kurioje karo atveju būtų registruojamas numatyta tvarka paimtas asmens turtas, reikalingas naudoti valstybės reikmėms, tačiau ar tokia sistema iš viso reikalinga, kai karo metu smarkiai išauga kibernetinių atakų skaičius ir atakuotojai bando nulaužti bei patekti į svarbias valstybines duomenų bazes?

Advokatų kontoros „Sorainen“ advokatas Stasys Drazdauskas sutinka, kad yra galimybė visiškai ištrinti asmens pėdsakus, tačiau mano, kad reali tikimybė labai maža: „Reikia nepamiršti, kad asmens skaitmeninis pėdsakas lieka ne tik valstybės registruose ir valstybės institucijų sistemose, kurių yra ganėtinai daug, bet ir kitose privačiose sistemose, kurių taip pat labai daug, ką ir kalbėti apie asmens naudojimąsi įvairiomis paslaugomis internetu. Tad ištrinti visus asmens skaitmeninius pėdsakus būtų labai sunku ir vien valstybės registrų paveikti neužtektų.“

Anot S. Drazdausko, labiau įmanomas, tačiau mažai tikėtinas variantas, kai atakuotojai sąmoningai klastoja įrašus apie asmenų mirtį, nors jie gyvi.

Plačiau skaitykite IQ.lt.