Ar agresorius gali slėptis po valstybės imuniteto skraiste?
Karas Ukrainoje paliečia daugelį visuomenės sričių, ir teisė – ne išimtis. Diskusijos apie sankcijas ir pabėgėlių teisių apsaugą jau tapo įprastos, tačiau žalos atlyginimo klausimai dėl karinių veiksmų kol kas sulaukia mažiau dėmesio. Tai laikina – Lietuvą jau pasiekia nukentėjusiųjų prašymai suteikti teisinę pagalbą, kad būtų kompensuoti dėl agresijos patirti nuostoliai. Tai ne tik aktuali mokslinių diskusijų tema – tai jau ir valstybės pareiga. Ir procesai jau prasidėjo.
Pirmoji kregždė – 2024 m. gruodžio 4 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2T-45-912/2024, kurioje buvo sprendžiamas klausimas, ar pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Ukrainos Kyjivo srities teismo sprendimą prieš Rusijos Federaciją. Ukrainos teismas įpareigojo Rusiją atlyginti žalą, padarytą karo veiksmais. Iš pirmo žvilgsnio teisingumo jausmas sufleruoja, kad atsakomybė aiški. Tačiau Lietuvos teismas atsisakė pripažinti Kyjivo teismo sprendimą. Perskaičius šią nutartį mano minėtas teisingumo jausmas ištirpo tarptautinės teisės principų akiratyje. Ir svarbiausia – nebūtų teisinga teigti, kad šis teisingumo jausmo ištirpimas yra nepateisinamas teisės taikymo požiūriu.
Ši nutartis tapo reikšminga – ja remiamasi ir kitose analogiškose bylose. Tačiau kyla klausimas, ar toks požiūris į valstybės imunitetą nuo teismų yra vienintelis galimas?
Teismo nutarties esmė
Ukrainos įmonė kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Kyjivo srities ūkio teismo sprendimą, kuriuo iš Rusijos Federacijos priteista per 8,5 mln. JAV dolerių už tiesioginius nuostolius, negautą pelną ir bylinėjimosi išlaidas. Žala kilo 2022 m. kovo 6 d., kai dėl Rusijos karinės agresijos ir šaudmenų panaudojimo kilo gaisras įmonės sandėliuose – sunaikintas turtas, prekės, patalpos.
Rusijos Federacija, atstovaujama ambasados Lietuvoje, nesutiko su prašymu, remdamasi valstybės imuniteto principu – esą be aiškaus Rusijos sutikimo Lietuvos teismai negali nagrinėti tokių bylų.
2024 m. gruodžio 4 d. Lietuvos apeliacinis teismas atmetė prašymą, motyvuodamas, kad sprendimo pripažinimas prieštarautų tarptautinei viešajai tvarkai ir Lietuvos Konstitucijai. Teismas pabrėžė, kad Kyjivo teismas nepagrįstai Rusijos naudai netaikė valstybės imuniteto nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos, nes žala kilo dėl Rusijos karinių veiksmų, kurie patenka į viešosios teisės reguliuojamą erdvę (acta jure imperii).
Kas yra valstybės imunitetas nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijos?
Valstybės imunitetas nuo užsienio valstybių teismų jurisdikcijų – tai tarptautinės teisės principas, pagal kurį valstybė ir jos institucijos negali būti patrauktos atsakovėmis kitos valstybės teismuose be minėtos valstybės ar jos institucijų sutikimo. Tai valstybės suvereniteto išraiška. Pabrėžtina, kad šiuo metu nėra vieno tarptautinio akto, kuris vieningai ir visuotinai privalomai reglamentuotų valstybės imunitetą, jo taikymo sąlygas. Todėl šio tarptautinio papročio reglamentavimo funkcijas atlieka lokalūs tarptautiniai aktai, tarptautiniai teismai, atskiros valstybės savo vidaus aktais ir valstybių vidaus teismai formuodami teisės precedentus. Tokia situacija neišvengiamai sudaro prielaidas skirtingų valstybių skirtingiems požiūriams į valstybės imuniteto taikymo sąlygas.
Šiandien dauguma šalių laikosi riboto imuniteto doktrinos: valstybė saugoma nuo užsienio teismų jurisdikcijų tik tuomet, kai veikia kaip suverenas (acta jure imperii), o ne kaip komercinis subjektas (acta jure gestionis). Viešosios teisės veiksmai – kaip teisėkūra, diplomatinė veikla ar net kariniai veiksmai – paprastai laikomi acta jure imperii.
Lietuvoje nėra specialaus įstatymo, kuris reglamentuotų valstybės imuniteto taikymą. Todėl visas dėmesys tenka Lietuvos teismams. 1998 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmasis pritaikė riboto imuniteto doktriną, pripažindamas, kad absoliutus imunitetas nebeatitinka šiuolaikinės tarptautinės teisės realybės.
Iki 2024 m. Apeliacinio teismo nutarties Lietuvos teismai nebuvo sprendę, ar tarptautinės teisės požiūriu neteisėti valstybės acta jure imperii veiksmai pateisina valstybės imuniteto taikymo tikslus.
Plačiau partnerio, advokato K. Švirino publikaciją skaitykite IQ.lt.
