Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektai: kaip verslui įvertinti finansavimo rizikas prieš įsipareigojant

Galimybė privatiems subjektams investuoti viešojo ir privataus sektorių partnerystės (VPSP) būdu Lietuvoje egzistuoja nuo 2010 metų. Vis dėlto iki šiol šis modelis nebuvo itin populiarus, o įgyvendinami projektai buvo santykinai nedidelio masto. Pastaraisiais metais situacija keičiasi, ypač atsižvelgiant į jau įgyvendinamus ir planuojamus gynybos srities projektus. Tinkama projekto finansavimo struktūra ir supratimas, kas tokiuose projektuose svarbu finansuotojams, gali tapti pagrindiniu projekto sėkmės faktoriumi.

Kas yra viešojo ir privataus sektorių partnerystė?

Viešojo ir privataus sektorių partnerystė – tai ilgalaikis (ne trumpesnis kaip 5 metų) susitarimas tarp viešojo subjekto (valstybės ar savivaldybės institucijos arba jų kontroliuojamo asmens) ir privataus subjekto. Pagal tokį susitarimą viešasis subjektas suteikia privačiam subjektui teisę vykdyti tam tikrą ekonominę veiklą ir (arba) teikti paslaugas bei perduoda naudotis tam tikrą valstybės ar savivaldybės turtą (pavyzdžiui, žemės sklypą), o privatus subjektas investuoja į turtą ir (ar) veiklą (pavyzdžiui, pastato ir valdo tam tikrą objektą), prisiima verslo riziką ir už veiklos vykdymą gauna atlygį iš viešojo subjekto ir (arba) pajamas iš ekonominės veiklos.

Pavyzdžiui, savivaldybė, neturinti baseino, pasitelkia verslininką baseinui suprojektuoti, pastatyti, įrengti ir valdyti savivaldybei priklausančiame sklype. Jei savivaldybė pageidautų, kad verslininkas tik suprojektuotų ir pastatytų baseiną, o baseino veiklą ir priežiūrą vykdytų pati savivaldybė ar savivaldybės įmonė, tai būtų laikoma įprasta statybos rangos sutartimi. Tuo tarpu partnerystės atveju verslas ne tik pastato, bet ir valdo baseiną sutartą laikotarpį (pavyzdžiui, 15 metų) bei prisiima didžiąją dalį įprastų verslo rizikų – įskaitant riziką, kad objektas tinkamai ir kokybiškai veiks, kad klientai pirks abonementus ar kitas paslaugas ir kad veikla generuos pakankamas pajamas investuotoms lėšoms susigrąžinti.

Kokie projektai vykdomi Lietuvoje?

Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas numato du viešojo ir privataus sektorių partnerystės modelius – valdžios ir privataus subjektų partnerystę bei koncesiją.

Valdžios ir privataus subjektų partnerystės atveju viešasis subjektas paprastai užtikrina paslaugų „paklausą“. Tai gali būti, pavyzdžiui, pakankamas mokinių skaičius statomoje mokykloje, tam tikras sulaikytų ar nuteistų asmenų skaičius laisvės atėmimo įstaigoje arba konkretus karių skaičius karinės infrastruktūros objekte. Tokiuose projektuose visas arba didžiąją dalį objekto pajamų sudaro viešojo subjekto mokėjimai privačiam partneriui.

Kitais atvejais visa arba didžioji dalis paklausos rizikos (pavyzdžiui, lankytojų skaičius arenoje, baseine, kempinge ar panašiuose objektuose) tenka verslininkui. Tuo atveju savivaldybė ar kitas viešasis subjektas gali užtikrinti tik dalinę paklausą, pavyzdžiui, nustatydamas, kiek valandų per dieną baseinu naudosis savivaldybės mokiniai. Tokiuose projektuose dalį privačiojo subjekto pajamų sudaro viešojo subjekto mokėjimai, o kitą dalį – pajamos iš vykdomos veiklos (arenos nuomos, bilietų pardavimo ir pan.). Bene geriausiai žinomas koncesijos pavyzdys Lietuvoje – nacionalinis stadionas.

Centrinės projektų valdymo agentūros duomenimis, 2025 metais VPSP projektai buvo įgyvendinami 24 savivaldybėse, o 2025 metų pabaigoje Lietuvoje galiojo 49 tokie susitarimai. Per 2025 metus buvo pasirašyta viena nauja partnerystės sutartis. Kapitalo investicijos į šiuos projektus svyravo nuo kelių dešimčių ar kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų eurų, priklausomai nuo projekto srities, o didžiausios investicijos teko švietimo sričiai (7,4 mln. eurų).

Pastaruoju metu pradėti įgyvendinti ir itin didelės apimties projektai. Pavyzdžiui, 2026 metų pradžioje buvo pasirašytos sutartys dėl Rūdninkų karinio miestelio infrastruktūros sukūrimo (bendra Krašto apsaugos ministerijos skelbiama vertė – 1,33 mlrd. eurų), taip pat paskelbtas Kairių karinio miestelio infrastruktūros sukūrimo projektas, kurio vertė siekia 520 mln. eurų.

Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų finansavimo ypatumai

Verslas, svarstantis dalyvauti viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektuose, turėtų atsižvelgti į keletą esminių aspektų, išskiriančių šiuos projektus iš kitų investavimo modelių. Taip pat labai svarbu suprasti, ką iš tiesų vertina bankai ar kiti finansuotojai, svarstantys galimybę skolinti lėšas tokio projekto įgyvendinimui.

Tipiniame partnerystės projekte privatus subjektas (atrinktas viešojo subjekto teisės aktuose nustatyta tvarka) yra specialiai konkrečiam projektui įsteigta specialiosios paskirties bendrovė (angl. special purpose vehicle, SPV). Paprastai tai yra uždaroji akcinė bendrovė, kurios akcininkai (projekto investuotojai) tarptautinėje praktikoje vadinami sponsors.

Dažniausiai apie 20–30 proc. projekto išlaidų finansuoja patys investuotojai (investuodami į projekto bendrovės kapitalą arba suteikdami jai paskolas), o likusią dalį (apie 70–80 proc.) sudaro bankų ar kitų išorinių finansuotojų suteikiamas finansavimas, įskaitant paskolas ar investicijas į projekto bendrovės obligacijas. Didesnio masto projektų atveju finansavimo vien Lietuvos finansų rinkoje gali nepakakti, todėl dažnai pasitelkiami tarptautiniai finansuotojai. Jie paprastai remiasi ankstesne patirtimi ir kitose valstybėse suformuota praktika, kartu atsinešdami ir aukštesnius reikalavimus vietos verslui. Nors formaliai viešajam subjektui nėra esminio skirtumo, iš kokių šaltinių finansuojamas projektas (tol, kol tie šaltiniai patikimi), praktikoje būtent finansuotojų reikalavimai dažnai nulemia, ar projektas apskritai bus įgyvendinamas.

Svarbu pabrėžti, kad sutartys, kurias projekto bendrovė sudaro su statybos rangovais, įrangos ar paslaugų tiekėjais bei objekto valdymo ir priežiūros paslaugų teikėjais (angl. operation and maintenance agreement), tokio pobūdžio projektuose nėra vien „vidinis“ verslininkų reikalas. Jų sąlygos įprastai derinamos su finansuotojais, nes pagrindinis (o dažnai ir vienintelis) finansuotojų paskolų grąžinimo šaltinis yra projekto bendrovės pajamos. Kad šios pajamos būtų gautos, itin svarbu, jog visi partneriai tinkamai ir laiku įvykdytų savo įsipareigojimus. Partnerystės projektuose paprastai nėra kito reikšmingo turto, kurį finansuotojai galėtų realizuoti, todėl pagrindinis užtikrinimo šaltinis yra sėkminga projekto veikla.

Siekiant, kad projektas atitiktų tarptautinio finansavimo (angl. bankability) kriterijus, finansuotojų naudai įprastai atliekamas išsamus teisinis ir techninis patikrinimas (angl. due diligence). Itin svarbus aspektas – valstybės pagalbos taisyklių laikymasis. Valstybės pagalba verslui, jei neatitinka ES teisės aktų reikalavimų, yra draudžiama. Be to, finansuotojai skiria itin didelį dėmesį aplinkosaugos, socialiniams ir valdysenos (ESG) aspektams bei projekto draudimui. Netinkamai įvertintos valstybės pagalbos taisyklės, nepakankamas ESG pasirengimas gali lemti, kad projektas taps nefinansuotinas, nepriklausomai nuo jo ekonominio patrauklumo.

Dar vienas būdingas VPSP projektų elementas – tiesioginiai susitarimai ir vadinamoji įstojimo teisė (angl. step-in). Juos siekiama numatyti tam, kad finansuotojai, kilus projekto bendrovės veiklos sutrikimams, galėtų imtis veiksmų ir užkirsti kelią projekto sustojimui ar bankrotui. Šių susitarimų sąlygos turi tinkamai apsaugoti finansuotojų interesus. Projektų kompleksiškumą dar labiau didina tai, jog dažnai dalyvauja ne vienas, o keli finansuotojai, todėl būtina detaliai sureguliuoti jų tarpusavio santykius, taip pat santykius su projekto bendrove ir viešuoju subjektu.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus aspektus, projekto finansavimo struktūra, atitikimas tarptautiniams finansavimo kriterijams (angl. bankability) ir tarptautiniams standartams šiandien tampa ne papildomu, o lemiamu sėkmės kriterijumi.