Penktadienį, 2026 m. lapkričio 6 d., buvo paskelbtas nuosprendis Kuršių marių taršos byloje. Naujienų portaluose, socialiniuose tinkluose ir žinių laidose pasirodė daugybė pranešimų apie tai, kad pirmosios instancijos teismas bendrovę „Grigeo Klaipėda“ ir keliolika fizinių asmenų pripažino kaltais dėl nusikalstamo teršimo biologiškai nevalytomis nuotekomis.

Pranešimuose daugiausia buvo skaičių: teršimo mastas ir laikotarpis, priteistas žalos atlyginimas, skirtos baudos, bylos tomų apimtis, kaltinamųjų skaičius.

Tačiau man už šių skaičių pirmiausia yra žmonės ir ilgametis darbas. Apie šią, dažniausiai nematomą, darbo pusę ir norisi dalintis.

Nuosprendis dar neįsiteisėjęs. Jo motyvų ir teismo išvadų šiame tekste nevertinsiu. Šioje byloje kaip advokatė atstovavau valstybei, kurios vardu veikia Aplinkos apsaugos departamentas. Mano atstovavimas yra pasibaigęs ir pasakoju tik savo, ne „Sorainen“, vardu.

Dalijuosi tuo, ko ši byla pareikalavo ir ko išmokė bei kodėl man svarbu, kad dėmesys jai nesibaigtų nuosprendžio paskelbimu.

Kodėl ši byla yra daugiau nei dar vienas teismo procesas?

2020 m. pradžioje per slaptą operaciją paaiškėjusios aplinkybės apie galimai nusikalstamą Kuršių marių teršimą tapo ilgo tyrimo ir teismo proceso pradžia. Po jų sekė ir reikšmingi aplinkosaugos teisinio reguliavimo pokyčiai, ypač valstybinės priežiūros (kontrolės) srityje. Šie pakeitimai turėjo net savo pavadinimą – „Klaipėdos paketas“.

Mano vertinimu, ši byla buvo ir tebėra visos aplinkosaugos sistemos išbandymas.

Pagrindinė užduotis teisme buvo pagrįsti ne abstrakčią taršos problemą, o konkrečias aplinkybes: kaip veikė nuotekų valymo infrastruktūra, kokie buvo atskirų asmenų veiksmai bei vaidmenys, kokiais duomenimis grindžiami nuotekų ir teršalų kiekiai, ką rodo laboratoriniai tyrimai ir kaip vertinamas poveikis aplinkai. Už kiekvieno šio klausimo – sunkus ir ilgas įrodinėjimo procesas, kuriame reikia suprasti ne tik teisės aktus, bet ir nuotekų valymo procesus, teršalus, vandens telkinių ekologinę būklę, mokslininkų naudojamus modelius ir dar daug sunkiai suvokiamų dalykų.

Patirtis šioje byloje, kai atstovavau ne vieną konkretų interesą, tik dar labiau sustiprino du mano įsitikinimus:

– aplinkosaugos reikalavimų laikymasis negali būti antraeilis dalykas;
– šių reikalavimų nesilaikymas negali tapti pigesne alternatyva investicijoms į aplinkosaugą. Sąžiningai dirbantis ir į aplinkosaugos atitiktį investuojantis verslas turi matyti prasmę tai daryti.

Kas slypi už beveik penkerių metų proceso?

Procesas pirmosios instancijos teisme truko beveik penkerius metus. Tai ilgas laikotarpis, ypač turint omenyje, kad nuo 2023 m. byla buvo pripažinta antro lygio greičiau nagrinėtina byla.

Byloje buvo daug kaltinamųjų, liudytojų ir specialistų, daugiau kaip 140 tomų medžiagos. Tačiau vien apimtis nepasako, koks tai darbas. Kasdienybėje tai reiškė:

– labai gerai suprasti kas ir kaip įvyko, kokie įrodymai ir ką patvirtina, kas iš tikrųjų svarbu;
– pateikti poziciją dėl gynybos procesinių prašymų, nuo kurių priklausė tolesnė proceso eiga: nuo bylos grąžinimo prokuratūrai ar nutraukimo iki nušalinimų ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismą;
– atsakyti į visus gynybos argumentus dėl inkriminuojamo teršimo masto, jo poveikio vertinimo ir žalos atlyginimo (pavyzdžiui, „mažas vamzdukas ir ne tiesiai į marias“, „tarša dar ne žala“, „neįmanoma užteršti to, kas jau užteršta“);
– pasirengti ilgoms liudytojų ir specialistų apklausoms, įsigilinti į jų parodymus bei išvadas;
– ir visa tai, kas paminėta, vyksta posėdis po posėdžio. Kartais net kelias dienas iš eilės.

Gynybos pusėje dirbo net aštuoni advokatai. Gynyba buvo profesionali. Atsižvelgiant į bylos apimtį, nagrinėjamų klausimų ir proceso sudėtingumą, sprendimas pasitelkti advokatus atstovauti valstybės interesams, mano vertinimu, šioje byloje buvo itin svarbus.

Ką atstovavimas šioje byloje reiškė man?

Iš pradžių valstybei atstovavome trys advokatės. Mano atstovavimas šioje byloje baigėsi po baigiamųjų kalbų ir replikų pasakymo, dar iki nuosprendžio paskelbimo, todėl jo laukiau jau kaip buvusi atstovė.

Tai buvo beveik penkeri sunkiausi mano profesinės veiklos metai. 2025 m. pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės, viena sudėtingiausių ir svarbiausių užduočių dar tik laukė: mėnesius rengiau baigiamąją kalbą, vėliau – replikas. Kartu visą laiką labai aiškiai žinojau, kokį įrodymų vertinimą ir kokią poziciją norime pateikti teismui.

Ir tai yra ta mažai matoma advokato darbo pusė: kai pavargsti, kai atrodo kad nebegali, darbas nesibaigia, atsakomybė klientui – taip pat. Todėl net pavargus tenka vėl grįžti prie medžiagos ir iš naujo patikrinti kiekvieną argumentą. Būtina tiksliai žinoti, kas ir kodėl sakoma teismui ir kokią įtaką tai gali turėti ne tik nuosprendžiui šioje byloje, bet ir ateityje visai aplinkosaugos sistemai.

Procesas baigėsi 2026 m. balandį. Nuosprendžio teko laukti dar daugiau kaip pusę metų. Visą savaitę iki jo paskelbimo mintys vėl grįždavo prie šios bylos. Ne vien prie būsimo sprendimo, bet ir prie žmonių, su kuriais visa tai teko patirti.

Paskelbus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pasibaigus šiam pirmajam bylos etapui, tikrai verta sustoti ir atsigręžti. Labiausiai norisi pasakyti šiuos dalykus:

– didžiuojuosi valstybės institucijų pareigūnais ir specialistais, kurie, nepaisydami sunkumų, nuosekliai dirbo tirdami šį atvejį ir pagrįsdami savo išvadas teisme. Aplinkosaugos srityje turime žmonių, kuriems iš tiesų rūpi. Iki šiol šypsausi prisiminusi vieną žmogų, kuris po nesibaigiančių jo apklausų į teismo posėdį prisijungė (nuotoliu) vilkėdamas megztinį su užrašu „sea“ (liet. jūra). Man ši maža detalė liko kaip jo tvirtybės priminimas;
– mūsų mokslininkai yra nepaprastai stiprūs, o jų indėlis – labai svarbus. Įsivaizduokite, kiek dar jie galėtų nuveikti turėdami daugiau išteklių ir finansavimo modeliavimui, stebėjimams, laboratorijų veiklai ir eksperimentiniams tyrimams;
– esu dėkinga visiems, su kuriais iki šiol teko dirbti šioje byloje, už jų indėlį į pirmosios instancijos rezultatą.

Ko moko tokia patirtis ir kas iš tiesų svarbiausia?

Ši byla parodė, kokios įvairiapusės patirties ir kompetencijų reikia sprendžiant tokio sudėtingumo ir svarbos klausimus. Profesionalumas reiškia ir gebėjimą metų metus dirbti ties klausimu, kuriame nieko negali kontroliuoti. Iš šios bylos nagrinėjimo pirmoje instancijoje aš išskirčiau keletą visiems aktualių dalykų.

Vien noro dirbti rezonansinėje byloje ar gebėjimo sklandžiai rašyti ir kalbėti į bylos temą nepakanka. Ši byla parodė, kad reikalingos ne vien tik baudžiamosios atsakomybės pagrindų ir baudžiamojo proceso žinios, bet daug svarbiau – gilios aplinkosaugos žinios, aplinkosaugos sistemos ir žalos aplinkai atlyginimo mechanizmo išmanymas. Būtinas ir praktinis supratimas apie įmonių ir jų grupių valdymą bei personalo darbo organizavimą. Tai buvo itin svarbu, nes ginčijama buvo kone viskas, o įtikinamai paneigti ar paaiškinti teismui to, ko pats iki galo nesupranti, neįmanoma.

Svarbu aiškiai ir tinkamai suprasti savo vaidmenį: svarbiausia ne patekti į kadrą ar būti paminėtam žiniasklaidoje, o atkakliai dirbti, kad valstybės interesas būtų apgintas. Vertė yra ne asmeninis žinomumas, o tai, kad tu esi pasirengęs prisiimti atsakomybę už teismui teikiamą pozicijos pagrindimą, kelti sudėtingus klausimus ir ieškoti argumentuoto atsakymo net tada, kai aiškios teismų praktikos nėra. Praktikos tokiose bylose ir nebūna, nes tokios bylos ją ir formuoja. Be to, kad tai labai sunkus darbas, tikrai ne visada patogu tai daryti profesine prasme. Bet kitoks atstovavimas man sunkiai įsivaizduojamas.

Beveik penkerius metus trukusiame procese atsparumas nėra gebėjimas niekada nepavargti. Toks darbas ne tik vargina, bet ir sekina, todėl tam būtina pasiruošti, pasitikėti komanda ir laiku pastebėti, kada pagalbos reikia kitam.

Negalima pamiršti pagarbos oponentui. Ji nepriklauso nuo to, kaip stipriai nesutinki su jo pozicija. Dar universitete išmokau, kad negalima nuvertinti kitos pusės. Ši byla dar kartą man patvirtino tai, kad oponento tyla ar santūrumas nereiškia, kad jis kažko nesupranta ar tavęs bijo. Galbūt jis tiesiog laukia, kol baigsi kalbėti. Profesinis nesutarimas taip pat nepanaikina pareigos išlaikyti pagarbą.

Profesine prasme man tai buvo įdomiausia ir prasmingiausia patirtis. Nenorėčiau, kad ties nuosprendžio paskelbimu baigtųsi ir dėmesys šiai bylai. Svarbu ne tik tai, kaip ji bus galutinai išspręsta, bet ir ką iš jos išmoksime: apie aplinkosaugą, institucijų pasirengimą ir žmones, kurių kasdienio darbo beveik niekas nemato.