Mažeikių naftos produktų perdirbimo gamyklos ateities klausimas yra gerokai
kompleksiškesnis, nei „jei bus pinigų – bus ir įrenginys“.
Ireneuszas Fafara, Lenkijos „PKN Orlen“ generalinis direktorius, praėjusią savaitę
pareiškė, kad, neradus lėšų giluminiam naftos perdirbimo įrenginiui (angl. Residue
Hydrocracking Unit; RCHU) užbaigti statyti, kiltų rizika uždaryti Mažeikiuose esančią
gamyklą.
Tačiau įmonės situacija Lietuvoje yra daugiabriaunė. Pateikiame penkis aspektus, kurie padės susidaryti išsamesnį paveikslą.
Ar bendrovė, įtraukta į Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių sąrašą, galėtų tiesiog uždaryti gamyklą?
AB „Orlen Lietuva“ yra minima Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatyme. Jo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai, turtas ir sandoriai būtų apsaugoti nuo visų nacionalinio saugumo interesams grėsmę kelti galinčių rizikos veiksnių.
Pastarąjį kartą į šį įstatymą didesnis dėmesys buvo atkreiptas prieš porą metų, siekiant parduoti „Achemą“. Įmonės pardavimo tvarka jame yra gana išsamiai įtvirtinta – didesnį nei 5% akcijų paketą norintis įsigyti pirkėjas turėtų būti patikrintas komisijos dėl saugumo.
Nors galiojantys teisės aktai formaliai nesako, kad „Orlen Lietuva“ negali būti likviduota, tačiau taip pat sukuria mechanizmą, kuris leidžia valstybei įsikišti ir užkirsti kelią strateginės reikšmės turto praradimui, jeigu tai būtų laikoma būtina nacionalinio saugumo interesams apsaugoti.
„Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas numato svarbų saugiklį: sprendimas likviduoti tokią įmonę arba realizuoti jos strateginį turtą negali būti priimtas apeinant valstybę. Prieš likvidavimą, akcijų kontrolės perleidimą ar strateginio turto pardavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vyriausybės, turi būti suteikta pirmumo teisė šį turtą perimti (įsigyti)”, – „Verslo žinioms“ komentuoja Evaldas Dūdonis, advokatų kontoros „Sorainen“ partneris.
Kitaip tariant, jeigu būtų svarstomas „Orlen Lietuvos“ likvidavimas, Vyriausybė turėtų
galimybę įvertinti nacionalinio saugumo interesus ir, esant poreikiui, perimti įmonę, jos
kontrolę arba nacionaliniam saugumui svarbų turtą.
„Įstatymas taip pat numato specialų Vyriausybės ir Nacionalinio saugumo komisijos vertinimo procesą, kuriame būtų analizuojama, ar tokio objekto veiklos nutraukimas nekeltų grėsmės nacionalinio saugumo interesams”, – sako E. Dūdonis.
Visgi į vieną juridinį asmenį gali būti sujungta keletas veiklų, tad „Orlen Lietuva“, kaip juridinis asmuo, galėtų funkcionuoti net jeigu būtų nuspręsta stabdyti ar uždaryti Mažeikių
naftos perdirbimo gamyklą. Tačiau, anot E. Dūdonio, įstatymas leidžia daryti išvadą, kad valstybės dėmesio centre yra ne tik pats juridinis asmuo, bet ir jo vykdoma nacionaliniam
saugumui reikšminga veikla bei strateginis turtas.
Advokatas argumentuoja, kad pagal įstatymą į jį įtrauktų įmonių organams draudžiama priimti jo tikslams prieštaraujančius sprendimus.
„Antra, kiekviena nacionaliniam saugumui svarbi įmonė, taigi ir „Orlen Lietuva“, privalo turėti saugumo planą, kuriame identifikuojamas nacionaliniam saugumui svarbus turtas. Nors planai viešai nėra skelbiami, neabejoju, kad „Orlen Lietuvos“ plane bus įrašyta naftos
perdirbimo gamykla, ją sudaranti įranga ir panašiai, o toks turtas gali būti perleidžiamas tik
nacionalinio saugumo interesus atitinkantiems investuotojams. Jam sunaikinti gali būti reikalingas Komisijos ir Vyriausybės pritarimas”, – teigia E. Dūdonis.
Įstatymo 16 straipsnis rodo, kad valstybė turi pirmumo teisę įsigyti ne tik pačią nacionaliniam saugumui svarbią įmonę, bet ir jai priklausantį nekilnojamąjį turtą bei nacionaliniam saugumui svarbius įrenginius ir turtą.
„Taigi, nors valstybė neturi teisės uždrausti sustabdyti gamybą vien dėl to, kad gamykla yra
strategiškai svarbi, tačiau, jeigu gamyklos uždarymas būtų siejamas su nacionaliniam saugumui svarbaus turto perleidimu, sunaikinimu ar kitais veiksmais, galinčiais paveikti nacionalinio saugumo interesus, – tai, mano manymu, gamyklos veiklos nutraukimas neabejotinai apimtų, – valstybė turėtų reikšmingus teisinius instrumentus įsitraukti į procesą ir tam tikrais atvejais perimti tokį turtą arba užkirsti kelią jo perleidimui“, –
komentuoja teisininkas.
Visą straipsnį skaitykite: vz.lt
